2013

Žanras/genre: chamber

Instr.: string orchestra or string septet

First perf.:

„13 minučių pas Freudą“ – dar viena mano skaitmeniniame archyve gulėjusi nedidelė pjesė styginiams su paantrašte – „psichoanalitinis Adagio“. Laikmena paženklinta 2013 metais. Domėjimasis pasąmonine kūrybos prigimtimi man nėra naujas. Šiai temai skyriau daug dėmesio nuo sąmoningo kūrybos poreikio suvokimo aušros. Deja, mažai apie tai buvo kalbama visose mane muzikos menų mokiusiose institucijose. Dar ir tuo metu mus visus supusi filosofija, estetika ir meno psichologija rėmėsi toli gražu ne vakarietiškos kultūros kolonomis. Tad informaciją teko rinkti iš labai įvairių šaltinių, žmonių ir kraštų. Pjesė, apie kurią kalba, nėra nei įmantri, nei kažkuo labai nauja ar stebinanti. Ketinta muzikos fone transliuoti kokį nors archyvinį Sigmundo Freudo įkalbėtą tekstą, bet kai tolesnis darbas prie pjesės nutruko, užgeso ir tokio įrašo paieškos. Dabar, tvarkant opusą, BBC archyve radau vienintelį trumputį S.Freudo balso įrašą, padarytą 1938 metais Londone, mokslininko egzilo bute ir transliuotą 1938 m. gruodžio 27 d. BBC laidoje „Įžymybės radijuje“. Tuo metu S.Freudas jau sunkiai sirgo gerklės vėžiu. Dėl to jis kalba negreitai, retsykiais neaiškiai. Po 9 mėnesių pasaulis S.Freudo neteko… Sigmundas Freudas įraše kalba: „Pradėjau savo profesinę veiklą kaip neurologas, stengdamasis palengvinti savo neurotiškų pacientų būklę. Veikiamas vyresnio draugo ir savo pastangomis atradau keletą svarbių ir naujų faktų apie pasąmonę, psichiką, instinktyviųjų potraukių vaidmenį ir pan. Iš šių atradimų išaugo naujas mokslas – psichoanalizė, psichologijos dalis ir naujas neurozių gydymo metodas. Už šią dalį turėjau daug sumokėti… Žmonės netikėjo mano faktais ir laikė mano teorijas nemaloniomis. Pasipriešinimas buvo stiprus ir negailestingas. Galiausiai man pavyko įgyti mokinių ir įkurti Tarptautinę psichoanalizės asociaciją. Tačiau ši kova dar nesibaigė“. Įrašas baigiasi žodžiais – „Esu Sigmundas Freudas“.

Pjesė skirta styginių orkestrui arba styginių septetui. Kompiuteriu transkribuotas S.Freudo balso įrašas turėtų lydėti visą pjesę, nors tai nėra privaloma. Kas pageidaus kūrinį atlikti su fonograma, prašau susisiekti su manimi [email protected]

“13 Minutes with Freud” is another small piece for strings in my digital archive with the subtitle “Psychoanalytic Adagio”. The medium is dated 2013. Interest in the subconscious nature of creativity is not new to me. I have paid a lot of attention to this topic since the dawn of my conscious awareness of the need for creativity. Unfortunately, little was said about it in all the institutions that taught me the arts of music. Even at that time, the philosophy, aesthetics and psychology of art that surrounded us were far from being based on the pillars of Western culture. So information had to be collected from a wide variety of sources, people and countries. The piece it is about is neither sophisticated nor particularly new or surprising. The intention was to broadcast some archival text dictated by Sigmund Freud in the background of the music, but when further work on the piece ceased, the search for such a recording also died down. Now, while sorting through the opus, I found in the BBC archive the only short voice recording of S. Freud, made in 1938 in London, in the scientist’s exiled apartment and broadcast on December 27, 1938. on the BBC program „Celebrities on Radio”. At that time, S. Freud was already seriously ill with throat cancer. Because of this, he speaks slowly, occasionally indistinctly. 9 months later, the world lost S. Freud…Freud Says: „I started my professional activity as a neurologist trying to bring relief to my neurotic patients. Under the influence of an older friend and by my own efforts, I discovered some important and new facts about the unconscious in psychic life, the role of instinctual urges and so on. Out of these findings grew a new science, Psycho-Analysis, a part of psychology and a new method of treatment of the neuroses. I had to pay heavily for this bit of good luck. People did not believe in my facts and thought my theories unsavoury. Resistance was strong and unrelenting. In the end I suceeded in acquiring pupils and building up an International Psycho-Analytic Association. But this struggle is not yet over“. The entry ends with the words  – „I am Sigmund Freud“.

The piece is for string orchestra or string septet. A computer-transcribed recording of S. Freud’s voice should accompany the entire piece, although this is not mandatory. If you would like to perform the piece with a phonogram, please contact me at [email protected]

Giedrius Kuprevičius, 2025

Žanras/genre: instrumental piece

Instr.: vl I,II vla cl

Kaunas String Quartet, Kaunas, 2013

Su lengvu humoru perfrazuota, horror‘o elementų nestokojanti lietuvių liaudies daina balsui ir styginių kvartetui. „Šią dainelę prisimenu visuomet, kai regiu ant tilto stovinčius, į tėkmę žiūrinčius ir po to nueinančius į nežinią žmones“ – iš autoriaus interviu.

Žanras/genre: string quartet

Instr.: vl I,II vla cl

Kaunas String Quartet, Vilnius, 2013, 2024

Kūrybinio gyvenimo dešimtmečiuose išbandžiau galybę komponavimo technikų – nuo liaudies dainų harmonizacijų, kanoninių klasikinės formos dėlionių, polifonijos įmantrybių,  romantinių, veristinių ir visokių kitokių stilių suvokimo iki puantilizmo, improvizacijos, linearikos, dodekafonijos, pop, jazz, rock prisilietimų, elektroninės ir kompiuterinės muzikos, sample, loop ir noise lipdybų bei dar aibės visokių vietinės reikšmės eksperimentų su garsais, daiktais, vaizdais ir pauzėmis. Buvo visko – ir atradimų, ir praradimų, paikų mėgdžiojimų, stilizacijų, kičo, manierizmo, eklektikos, apsiskaičiavimų laike ir erdvėje, kūrybinių galių pervertinimo ir iki dabar nepaliekančių įspūdingų ambicijų bei grandiozinių idėjų, maloniai slegiančių nebepakeliamomis naštomis.

Tikriausiai nėra idėjų be inspiracijų, tuo labiau, kai gyvename didžiule informacija prisodrintame pasaulyje. Tiesa, grafinė muzikos išraiška man nėra nauja – dar konservatorijoje bandžiau paišyti muziką, vėliau patyręs, kad visa natografija yra kilusi iš piešinių. Antioperoje Pamoka taipogi daug pieštos muzikos. Tad prisiminimai iš jaunystės buvo pirmoji inspiracija.

Antroji susieta su stipriu įspūdžiu, kurį paliko pažintis su Karlheinz Stockhausen taip vadinamu malūnsparnių kvartetu (Helikopter-Streichquartett, 1995), kuriame žaidė keturi malūnsparniai, skirtingų spalvų marškiniais apsirengę styginių kvarteto muzikantai ir tomis pačiomis spalvomis išpaišyta kūrinio partitūra.

Trečioji inspiracija susieta su raidėmis, kurios įrašytos partitūroje. Atkeliavo jos kaip atgarsis iš nepaprastai subtilaus ir kupino tylios įtampos Ingmaro Bergmano filmo-dramos „Riksmai ir kuždesiai“ („Whispers and Cries, 1972), kuriame keturios moterys išgyvena sudėtingą dvasinę ir fizinę dramą. Bet inspiravo ne siužetas ar jo metafizinių regėjimų ir psichofizinių jausenos, o filmo pavadinimas, man sakąs daugiau, nei pats filmas.

Ketvirtoji grynai emocinė – nekenčiu bulvarinės spaudos, kuri savo įkyriu buvimu sudarko visą taip sunkiai saugomą ir nuo smulkmių apnašų valomą bent kiek intelektualesnę aplinką. Bulvarinių laikraščių šlamėjimas – tai dar viena, tikriausiai pati silpniausia, bet atspindinti realią kultūrinę aplinką inspiracija.

Ar ne per daug vienam kūriniui? Nemanau, nes dabar, kai vienus kūrinius kuriame iš kitų, esantys kvartete sluoksniai padės klausytojui lengviau suvokti, ką norėjo pasakyti autorius, ką pasakė ir ką nutylėjo.

Styginių kvartetas nuo prigimties paženklintas ginčo ir susikalbėjimo, riksmo ir tylėjimo ženklais ir yra vienintelis iš visų žanrų tikrą muziką skeliantis darinys. Tikrą? Vargu ar įmanoma ją taip vadinti, greičiau tai ne tiek tikros, kiek tikrumo muzikoje siekis, aliuzija į iliuzijas, kai įtiki, jog keturi kvarteto muzikantai gali susikalbėti kiekvienas su kitokiu tekstu. Toji nesuvokiamu būdu gimstanti darna ir yra šnabždėjimas, šnarėjimas, šlamėjimas. Jo negalima užrašyti natomis, tik linijomis, taškais, punktyrais. Natos tuomet privalės gimti muzikanto galvoje ir persikelti į stygas liečiančius pirštus. Taip nutiko ir mano Kvartete – natos atsiranda tik Codoje, o iki jos visa garsinė kalbėsena – tik grafikoje. Nėra tai nauja muzikos užrašymo forma, ją naudoja šimtai kompozitorių iki manęs, tačiau neišbandęs jos ir natose skurdesnis. Kauno styginių kvarteto muzikantai idėją suprato ir gimė kiekvieną kartą kitaip ir panašiai skambanti muzika. Kitaip, nes aibė niuansų niekados nepakartosi dar kartą ir panašiai, nes ir grafinė muzika turi fiksuotus laiko, aukščio, įtampų bei atoslūgių taškus.

In the decades of my creative life, I have tried many composing techniques – from folk song harmonizations, canonical puzzles of classical form, intricacies of polyphony, understanding of romantic, veristic and all kinds of other styles to pointillism, improvisation, linearity, dodecaphony, pop, jazz, rock touches, electronic and computer music, sample, loop and noise sculptures and a whole host of local experiments with sounds, objects, images and pauses. There was everything – both discoveries and losses, imitations, stylizations, kitsch, mannerism, eclecticism, calculations in time and space, overestimation of creative powers and impressive ambitions and grandiose ideas that have not yet left their mark, pleasantly oppressing with unbearable burdens.

There are probably no ideas without inspirations, especially when we live in a world enriched with huge information. It’s true, the graphic expression of music is not new to me – I tried to play music when I was still in the conservatory, later I learned that all natography originates from drawings. There is also a lot of drawn music in the antiopera Pamoka. So memories from my youth were the first inspiration.

The second one is connected with the strong impression left by getting to know Karlheinz Stockhausen’s so-called Helicopter Quartet (Helicopter-Streichquartett, 1995), in which four helicopters were playing, string quartet musicians dressed in different colored shirts, and the score of the piece painted in the same colors.

The third inspiration is linked to the letters that are written in the score. It came as an echo from Ingmar Bergman’s extremely subtle and quietly tense film-drama Whispers and Cries (1972), in which four women go through a complex spiritual and physical drama. But it was not the plot or its metaphysical visions and psychophysical sensations that inspired me, but the title of the film, which will tell me more than the film itself.

The fourth is purely emotional – I hate the tabloid press, which, with its intrusive presence, makes the entire environment, which is so difficult to protect and clean from small plaques, at least a little more intellectual. The gossip of tabloids is another, probably the weakest, inspiration, but it reflects the real cultural environment.

Isn’t that too much for one piece? I don’t think so, because now, when we create some pieces from others, the layers in the quartet will help the listener to understand more easily what the author wanted to say, what he said and what he kept silent.

The string quartet is inherently marked by the signs of argument and collusion, shouting and silence, and is the only formation of all genres that makes real music. Real? It is hardly possible to call it that, rather it is not so much the pursuit of truth as the pursuit of certainty in music, an allusion to illusions, when you believe that the four musicians of the quartet can communicate each with a different text. That harmony born in an incomprehensible way is whispering, snoring, slurping. It cannot be written with notes, only lines, dots, dashes. The notes will then have to be born in the musician’s head and move to the fingers touching the strings. The same thing happened in my Quartet – the notes appear only in the Coda, and the entire audio dialogue before it – only in the graphics. It is not a new form of recording music, it has been used by hundreds of composers before me, but without trying it, the notes are poorer. The musicians of the Kaunas String Quartet understood the idea and each time different and similar sounding music was born. It is different, because a set of nuances will never be repeated again, and similarly, because graphic music also has fixed points of time, pitch, tension and ebb and flow.

I.
Premjera įrašyta Šv.Jonų bažnyčioje Vilniuje, 2013 04 07. Atlikėjai: Kauno styginių kvartetas – Karolina Beinarytė-Palekauskienė (I smuikas), Vilija Žilinskienė (II smuikas), Rūta Balniūtė (altas), Saulius Bartulis (violončelė).

String quartet „The Whispers and the Rustles“ recorded live in The Church of St. John the Baptist and St. John the Apostle and Evangelist,  Vilnius, 2013 04 07. Kaunas String Quartet  – Karolina Beinarytė-Palekauskienė (1st violin), Vilija Žilinskienė (2nd violin), Rūta Balniūtė (viola), Saulius Bartulis (cello).

II.
VDU Didžiojoje auloje 2024 metų spalio 19 d. festivalyje „Avanti“ suskambo Giedriaus Kuprevičiaus ,,Šnabždesiai ir šnarėjimai (2013)styginių kvartetui su multimedija. Kūrinį atliko Kauno styginių kvartetas – Karolina Beinarytė-Palekauskienė (I smuikas), Aistė Mikutytė (II smuikas), Eglė Lapinskė (altas) ir Asta Krištaponienė (violončelė). Muzikantai šiuolaikinės muzikos interpretacijoje reiškėsi puikiai ir labai aiškiai Pagrindinė kvarteto mintis – mus atakuojanti tuščia, sumenkusiomis prasmėmis ir bereikšmiu turiniu žiniasklaida. Netgi „graži coda“ skamba su neišvengiamais ketvirtatoniais intervaluose, simbolizuojančiais pakrypusią žinių intonaciją ir harmoniją praradusią visuomenę.

VDU in Great Hall on October 19, 2024. at the „Avanti” festival, Giedrius Kuprevičius’ „Whispers and Whispers” (2013) was performed for the string quartet with multimedia. The piece was performed by the Kaunas String Quartet – Karolina Beinarytė-Palekauskienė (1st violin), Aistė Mikutytė (2nd violin), Eglė Lapinskė (viola) and Asta Krištaponienė (cello).

The musicians expressed themselves perfectly and very clearly in the interpretation of modern music. The main idea of ​​the Quartet is the media attacking us with empty, diminished meanings and meaningless content. Even the „beautiful coda” sounds with inevitable quartertones in the intervals, symbolizing the skewed intonation of knowledge and a society out of harmony.