APIE MUZIKOS SUPRATIMĄ

2025 birželio 13

Įdėmiai klausausi mūsų atlikėjų įrašų dabar man dėl amžiaus patogiausia forma – per radiją. Girdžiu daugybę įvairių įvairiausios kokybės interpretacijų, seku, kaip mūsų atlikėjai formuoja savo koncertų programas, kokie akcentai vyrauja, kokie rečiau. Paskutinę įdėmią perklausą turėjau neseniai klausydamas LVSO koncerto iš jų salės įrašo per LRT Klasiką. Skambėjo J.Brahmso ir J.Sibelijaus kūriniai. Nesileisiu į platesnius įspūdžius (nors vertėtų pabarti garso režisierių, labai keistai sudėliojusį orkestro grupių nuotolius įraše ir itin priartinusį prie klausytojo fortepijoną, kurio apatinis registras kažkodėl skambėjo gerokai tyliau už vidurinį, nors akivaizdu, kad tai ne šiaip gana vidutiniško, nors ir sportiškai tvarkingo pianisto rankų darbas). Tad čia noriu pasiūlyti Jums mažytį nuotykį iš serijos „kaip mes suprantame muziką“. Pasiklausykite du fragmentus iš J.Brahmso Koncerto fortepijonui nr.2 lėtosios dalies ir atsakykite sau, kuri versija, nežiūrint skirtingų meistrysčių, artesnė autoriaus minčiai ir kodėl. Klausydami abi nuorodas nuo 37-tos minutės atkreipkite dėmesį į styginių epizodą su nuostabaus grožio cello solo. Vėliau Brahmsas šią violončelės temą išvystė į dainą „ Immer leiser wird mein Schlummer “ („Mano miegas darosi vis ramesnis“), kurios žodžius parašė Hermannas Linggas. Pasidalinti perklausos sujudintomis mintimis galite mano FB messenger‘yje, nes šiuo metu dėl visai iš proto išėjusio FB turinio esu čia, man ramesnėje ir arčiau profesijos esančioje erdvėje. Galima brūkštelti ir svetainėje esančiu kontaktiniu e-pašto adresu [email protected]

https://www.lrt.lt/radioteka/irasas/2000421073/konccertas-vadym-kholodenko-skambina-j-brahmsa taipogi nuo 37 min. Vadym Kholodenko ir Gintaras Rinkevičius su LVSO.

https://youtu.be/VghJWGQ2IU0?feature=shared Daniel Barenboim ir Gustavo Dudamel  nuo 37 min. su Berlyno Staatskapelle.

Mes dažnai girdime gerai žinomus pasaulinio muzikos aruodo kūrinius mūsų atlikėjų koncertuose. Įdomu, ar juos taip pat girdi ir juos atliekantys, kaip ir kai kurie juos klausantys?

APIE BENUOMONĖŠKUMĄ
2025 birželio 12

TV muilo operos sukūrė šiam žanrui gyvybiškai svarbią benuomonėškumo matricą, pagal kurią akivaizdžiai teisus ir nuomonę turintis vienas veikėjas susitikime su kitu yra jo perįtikinamas pastarajam palankių argumentų gausa. Tuomet tas, pirmasis, savo nuomonę keičia ir serialas sėkmingai tęsiasi dar mažiausiai ketverius metus. Tokia, rodos, lėkšto žanro erdvėje vartojama praktika ir privalėjo likti, bet, kaip sakoma, kartojimas nejuntamai įtikina. Susiformavo nuomonės neturinčių žmonių visuomenė. Viskas būtų šaunu, jei tai neišplistų už TV žanro ribų. Bet kur tau! Benuomonėškumas persikėlė į daugybę realaus gyvenimo sričių – politiką (karas Ukrainoje seniai baigtųsi, jei turintys sprendimų galią pasaulio politikai turėtų neperkalbamą savo nuomonę), ekonomiką, ekspertizes, parlamentus, galiausiai ir į meninę kūrybą. Štai čia įvyko patys netikėčiausi pokyčiai – meno kūriniai tapo beveidžiai, be pozicijos, be ryžto, anemiški. Man sunku kalbėti apie kitus menus, bet muzikos kūrinys be autoriaus nuomonės nieko ir nereiškia. Jis tiesiog tuščias ir paikas. Benuomonėškumo nerasime nei viename iki šiol gyvame muzikos kūrinyje nepriklausomai nei nuo laikmečio, nei nuo žanro. Būtent stipri, suvokiama kompozitoriaus meninėmis priemonėmis išreikšta pilietinė pozicija lemia jo kūrybos ilgametį gyvybingumą. Besiblaškantis tarp NE ir TAIP autorius tėra išmuilintos muzikos kūrėjas. Apmaudu, kad ant tokių kabliuko pasimauna net tie, kurie pagal pašaukimą turėtų formuoti visuomenės nuomonę, o ne dar labiau ją benuomonėzuoti.

Nuskambėjusius rečitatyvus
rasite puslapyje TEXT

Mano naujas vokalinis simfoninis ciklas vis dar laukia atlikėjų dėmesio, tačiau ir jie, ir kūrinys pateko į labai keistą, anksčiau neįsivaizduojamą situaciją – grupelės lietuvių „inteligentų” kurstomą totalinę lietuvių kultūros reviziją, įstatymiškai pavadintą „desovietizacijos” vardu. Nebeturėdamas jokios realios įtakos šiam bukam, absoliučiai ne laiku ir labai agresyviai vykdomam veiksmui, galiu tik tikėtis, kad tiek Salomėjos, tiek ir kitų, vis žvaliau pildomame juodajame sąraše įrašomų „netinkamų” didžių, dramatiškiausius likimus išgyvenusių Lietuvos menininkų balsai galiausiai pasirodys stipresni už be teismo teisiančių ir kiršinančių rėkavimą.