Solo

Žanras/genre: giesmė

Instr.: canto

Perf.: Liudas Mikalauskas, 2026

Martino Lutherio choralas „Christ, unser Herr, zum Jordan kam“ (1541, tiesa, yra tvirtinimų, jog melodijos autorius – Johannas Walteris, būk rėmęsis anonimo sukurta giesme), kurio melodijai Mažvydas taikė savo „Žegnoja“, nežinia kaip su tuo lietuvišku tekstu buvo giedamas: muzikos ir žodžių atitikimas praktiškai neįmanomas. Tad teko choralo melodiją atsargiai taikyti Mažvydo eilėdarai. Tokiam darbui mane padrąsino aibė šio garsaus choralo redakcijų, o visų pirma – J.S.Bacho gana drąsios motyvo plėtotės (BWV 7, BWV 176 ir BWV 280 ir kt.), kuriose itin pagarbiai išsaugoma esminė choralo melodika. Mano pateikiama žegnonės giesmė  – vienbalsė, nors ateityje galimos ir harmonizacijos, plėtotės ir kitokios kūrybinės išmonės nestokojančios versijos. Šiuo atveju siekta dar vieno mūsų kalbos paminklo sklaidos mūsų visuomenėje.
Ir dar – p r a š a u  visus, kurie ateityje koncertuos sakralinėse erdvėse, savo k o n c e r t u s  p r a d ė t i  M a ž v y d o  „Ž e g n o n ė s“  n a t a  – ar pagiedojimu, ar vien instrumentine versija, žinoma, būtinai paskelbus, ką girdi skambant. Gal bent tokiu keliu eidami suartinsime istoriją su dabartimi, taip lietuvybės akordą sustiprindami ne bet kieno, o Mažvydo1559 metais paskelbtu  palaiminimu Lietuvai.

P.S. Yra išsigandusių, jog protestantiškos kilmės vokiečių kompozitoriaus Johanno Walterio (o gal net liaudies) melodija, kuri lydi Martyno Mažvydo „Žegnonę“ – papildomą posmą M.Lutherio choralo pabaigoje – taip buvo jo Mažvydo pasirinkta 1559 metais, netinka būti giedama sakralinės muzikos koncertuose Lietuvos katalikų bažnyčiose. Tą situaciją tiesiogiai reglamentuoja Popiežiškosios dieviškojo kulto ir sakramentų drausmės kongregacijos dokumentas „Dėl koncertų bažnyčiose“ („De concertis in ecclesis“, 1987 m.). Jame rasime daug mūsų kunigų iki galo neperskaitytų nuostatų. Viena jų aiškiai sako, kad koncertų metu bažnyčiose gali skambėti Dievo garbei skirta ir turinti aiškų religinį/sakralinį pobūdį muzika. Protestantiški choralai (pvz., J. S. Bacho pasijos, kantatos, liuteronų choralai) yra priskiriami aukščiausio lygio vakarų krikščionijos sakraliajam paveldui. Protestantiškų choralų ar stambių formų kūriniams (kantatoms, oratorijoms) katalikų bažnyčioje nereikia ypatingų teologinių išlygų – pakanka vietos vyskupo arba bažnyčios klebono (rektoriaus) pritarimo, užtikrinant, kad koncerto metu būtų gerbiama šventoji erdvė. Popiežiškosios krikščionių vienybės tarybos parengtame Ekumenizmo dekrete ir jo taikymo direktyvose („Directorium oecumenicum“, 1993 m.) skatinamas ekumeninis bendradarbiavimas: leidžiama ir skatinama naudoti bendrą krikščioniškąjį himnologinį paveldą (giesmes ir choralų melodijos), kurias pripažįsta ir katalikai, ir protestantai. Ekumeninių pamaldų metu protestantiški choralai katalikų bažnyčiose gali skambėti pilna apimtimi. Tuo labiau – sakralinės muzikos koncertų metu. Taigi, kiek suprantu (o jei klystu – bus kas pataiso), Martyno Mažvydo „Žegnonės“ giedojimui Lietuvos katalikų bažnyčiose nėra jokių kliūčių, išskyrus neišmanymą.

Martyno Mažvydo „Žegnonės“ radimosi ir publikacijos istorija surašyta Lietuvių kalbos instituto 2026 metais išleistame atviruke, kurį rasite žemiau atskiru PDF failu.

Martin Luther’s chorale “Christ, unser Herr, zum Jordan kam” (1541—though some claim the melody was composed by Johann Walter, supposedly drawing upon an anonymous hymn), to whose tune Mažvydas set his “Žegnoja” [The Sign of the Cross], presents an enigma as to how it was actually sung to the Lithuanian text, given that a direct alignment of music and lyrics is virtually impossible. Consequently, the chorale melody had to be carefully adapted to Mažvydas’s poetic meter.

I was encouraged in this endeavor by the numerous revisions of this famous chorale, above all by J. S. Bach’s rather bold motivic developments (such as in BWV 7, BWV 176, BWV 280, among others), which nonetheless reverently preserve the core melodic essence of the chorale. The setting of the blessing hymn presented here is monophonic, though harmonizations, developments, and other creative arrangements may follow in the future. The primary goal in this case was to foster the wider dissemination of yet another monument of our language within contemporary society.

P.S. The history of the origins and publication of Mažvydas’s “Žegnonė” is detailed in a postcard published by the Institute of the Lithuanian Language in 2026, which can be found below as a separate PDF file.