Žanras/genre: instrumental cycle
Instr.: pf
First perform.: Giedrius Kuprevičius, 1986
Kiekvieno kompozitoriaus kūrybos kišenėse rasime užsimetusių kūrinių, tokių, kurie jam atrodė svarbūs ir įdomūs, gi tikrovėje – ne kiek daugiau savo gimimo dienos ir paaugę. Vienas tokių – 1986 metais užgimęs 23 miniatiūrų ciklas „Šis tas iš F.P. gyvenimo“. Atverčiau aplanką su natomis, pabiro kelios gyvą atlikimą užfiksavusios programėlės, iščiuožė senos iškarpos iš periodikos su išimtinai negatyviais žinovų atgarsiais. Tad ir dabar toks to seno darbo priminimas yra daugiau istorinis, ko gero, nei vertybinis judesys. Ciklą inspiravo du momentai: pirmas – dešimtmetį trukęs darbas su elektroniniais muzikos instrumentais, įgalinęs kiek kitaip įvertinti ir fortepijono akustines galimybes.
Įsivaizdavau fortepijoną kaip elektroninę tembrus gaminančią būtybę, turinčią savo sudėtingą ir įvairialypį gyvenimą. Tai buvo įdomus kūrybinis uždavinys. Antrasis momentas – nei vieno klausytojo ir vertintojo nepastebėtas pabaigoje ciklo atlikimo mano perskaityta antroji inspiracija – pastraipa iš Marcelio Prousto romano „Prarasto laiko beieškant“, kurioje fortepijonas, klavišai gretinami su žmogaus gyvenimu, jausmais, būtimi, žvelgiant į muzikos suvokimą žymiai platesne, vos ne kosmine prasme. Tasai tekstas visas miniatiūras sugrojus buvo mano skaitomas publikai: „…Ir tapo jam aišku, kad tai keičia sampratą apie muzikos kūrinio plokštumą, kad muzikanto kūrybinių galimybių laukas – ne vien skurdi kelių pasikartojančių tonų klaviatūra, o begalybė nežinomų, išskaidytų ir neištyrinėtų erdvių klaviatūra, kurioje atrasti ne-kurie iš milijonų klavišai atspindi švelnumą, aistrą, drąsą, naujumą, kiekvienas nepanašus į kitą, kaip nepanašios dvi visatos, ir kurie padeda mums pajusti, kokia begalinė įvairovė slypi neaprėpiamoje, neištirtoje ir paslapties kupinoje žmogaus sielos nakty, klaidingai įsivaizduotoje esant tuščia erdve ar nebūtim…“ Deja, ar jau visi nuo to mano grojimo tuomet publika užmigo, ar tarpusavyje reikalus aptarinėjo, ar tiesiog nesiklausė, bet viena po koncerto prie manęs priėjusi ir vėliau rašiusi paklausė: – O kas slypi po raidėmis F ir P., kieno gyvenimą jūs turėjote galvoje? Atsakiau: – Filomenos Pralinksmaitės, gerbiamoji. – Sakykit! – kaip dabar girdžiu jos šūktelėjimą. Tad šiandien, primindamas tuomet spaudoje „pretenzingai pavadintu kūriniu“ įvardintą ciklą, vis galvoju – kiek mūsų kišenėse tūno darbelių, kuriems tiesiog nepasisekė savo laiku įkristi į girdinčiųjų ausis.
Natos
Failai parsisiuntimui