Žanras/genre: vocal symphony

Instr.: ten-sitar-tabla-symph orch

lyrics: Rabindranath Tagore

Perf.: Audrius Rubežius, cond. LNSO Virgilijus Visockis, 1999 / Edmundas Seilius (tenore), Olga Lingiene (sitar), LNSO cond. Modestas Barkauskas, 2024

Vokalinė simfonija pagal indų poeto, Nobelio premijos laureato Rabindranath Tagore (1861-1941) eiles iš rinkinio „Užklydę paukščiai”, 1916. Orkestro tembrus papildė sitaras ir tablos. Dainuojama anglų kalba.

Vocal symphony to the verses of the Indian poet Nobel Prize winner Rabindranath Tagore (1861-1941). The collection of poems „Stray Birds“, 1916. The orchestra timbres were complemented by sitar and tabla. Sung in English.

1/IV [track 1]

IT is the tears of the earth that keep her smiles in bloom.

Tai žemės ašaros laiko ją šypsenų žieduose.

2/XII [track 2]

„WHAT language is thine, O sea?”

„The language of eternal question.”

„What language is thy answer, O sky?

„The language of eternal silence.”

,,Kokia kalba yra tava, o jūra?”

,,Amžino klausimo kalba”.

,,Kokia kalba yra tavo atsakymas, O dangau?”

,Amžinos tylos kalba”.

3/XXXVII

I CANNOT tell why this heart languishes in silence.

It is for small needs it never asks, or knows or remembers.

Negaliu apsakyti, kodėl šita širdis tyliai kamuojasi. Tai dėl mažų dalykų, kurių ji

niekada neprašo, nežino ar neprisimena.

4/XLIV [track 3]

THE world rushes on over the strings of the lingering heart making the

music of sadness.

Pasaulis liečia ilgesingos širdies stygas, išgaudamas liūdesio muziką.

5/XLVII

SHADOW, with her veil drawn, follows Light in secret meekness, with her     

silent steps of love.

Šydu prisidengęs šešėlis tyliais meilės žingsniais vogčiomis ir romiai seka paskui šviesą.

6/L [track 4]

THE mind, sharp but not broad, sticks at every point but does not move.

Aštrus, bet siauras protas visur prasikiša, bet nejuda pirmyn.

7/LXXIX [track 5]

MAN barricades against himself.

Žmogus stato barikadas sau pačiam.

8/XCV [track 6]

BE still, my heart, these great trees are prayers.

Nurimk, širdie, šie didžiuliai medžiai yra maldos.

9/CXXVI [track 7]

NOT hammerstrokes, but dance of the water sings the pebbles into

perfection.

Ne kūjo smūgiai, o dainuojančio vandens šokis tobulai nugludina akmenis.

10/CCLXX [track 8]

LET the dead have the immortality of fame, but the living the

immortality of love.

Tegu mirusieji turi šlovės nemirtingumą, o gyvieji – meilės nemirtingumą.

Iš Lietuvos mokslo istoriko ir filosofo, chemiko, eseisto prof. Juozo Algimanto Krikštopaičio (1931-2018) įspūdžių po kūrinio premjeros 1999 metais, skelbtų jo knygoje „Neįveikiama teatro galia“ / išleido „Naujoji romuva“, 2014/:

„…Antroje koncerto dalyje – tarsi atkeliavusi iš kito dangaus skliauto, nematomo nuo mūsų šiaurietiškų kalvų. Palaiminta Rabindranath Tagore auros ir įkvėpta jo poetinių kuralų, formavosi muzikinių garsų visata, apgyvendinama puikiais vokaliniais fragmentais. Solistas Audrius Rubežius – tai ta ašis, kuri įtraukė į savo sukinį ir literatūros teksto turinį, ir garsų dinamiką. Kūrinio, kelian­čio estetinį džiaugsmą, skambesys įkyriai siūlė mintį – dainininkui dar teks pasitempti. Pastangų reikia, jei norime, kad meistriškumo ir išraiškos darna pavirstų įtaigos kerais.
Apimtas kūrybinės palaimos kompozitorius, skausmingai išsilaisvinan­tis iš europocentrinių nuostatų, klostė Amžinojo keliautojo dainų frazes. Klausytojai suprato: jis čia ieško – ir apčiuopia – tikrąsias, iš esmių gelmės kylančias jungtis, siejančias Rytų ir Vakarų kultūras. Sąsajos paryškina ar­chetipinius pradmenis, iš kurių gimsta pirminiai kultūrinės esaties siluetai – šį kartą kaip muzikinės substancijos elementai. […]
Norėčiau išskirti bent kelis kvapnios muzikinės puokštės žiedus, įstrigu­sius sąmonėje galbūt todėl, kad sutapo su manuoju ritmu. Giesmės 7/LXXIX dramatinė įtampa, kylanti iš poetinio teksto ir kompo­zitoriaus meistriškumo, auga: žmogaus rankos, rašančios natas, tarsi įkalina dvasią, bet ji nepalūžta net ir smaugiama. Skausmo ir ryžto kupina kolizija, ardanti normatyvinę civilizacijų tvarką, šauna tiesiai į dangaus beribę. Ji virs­ta žūstančio pasaulio Ašimi – nugenėto Pasaulio Medžio šešėliu. Apnuogin­ta universalaus simbolio viršūnė staiga suakmenėja, išgirdusi klausimą – ar sąstingyje įkalinta pasaulio Ašis pratęs paslaptingąją išnykimų ir atgimimų seką? Sutaurintų miniatiūrų virtinę apvainikavo finalinė Keliautojo daina, palydinti kūrybinius Kompozitoriaus ir Poeto polėkius elektro­ninės realybės ateities link. Įspūdį stiprino svarbi, bet dažnai pamirštama tiesa: miniatiūrų formos pranašumas – metodologinė prigimtis: ji leidžia trumpoje laiko atkarpoje sukoncentruoti dramaturginį užtaisą, sustiprinti raiškos būdų įtaigą.