Ne tik Katakombos

Dar vasarai nepradėjus savo įsiuto, mane dėl autorinio koncerto rengties Tauragėje pakalbino nerimstantis lietuvninkas Liudas Mikalauskas. Sako, gal rudenį „Katakombų mišias“ sugiedotume. Kas atsisakys tokių pagundų! Tik bėda – chorui pritaria simfoninis orkestras. Lokaliniam festivaliui dviejų didelių kolektyvų kvieta – dideli pinigai. Ogi Liudas ir sako – bet pirmoji, 1994 metų versija taigi buvo su penkių instrumentų pritarimu. Tikrai taip. Tačiau man pasirodė itin prėska, be pakankamų tokiam kūriniui instrumentų akustinių galių. Gerai, sakau, tą pradinę versiją pagerinsiu savo dabartinės klausos sapnų įgyvendinimu. Taip ir įvyko – ką tik baigiau trečią „Katakombų mišių“ versiją – tie patys penki instrumentai – trimitas, trombonas, vibrafonas, smuikas ir violončelė, bet smarkiai kitaip instrumentavau, ir tikiuosi, skambės pakankamai įtikinamai. Choro balsuose nepakito nei viena nata. Įdomus tai buvo darbas, užėmęs kiek daugiau laiko, nei planavau, bet vertas – susidūriau su naujais, man nežinomais profesiniais iššūkiais, patyriau, kokioje muzikinėje mąstysenoje buvau prieš 30 metų, o jau gyvai net du kartus – dėkui Kauno valstybiniam chorui, Kauno miesto simfoniniam orkestrui ir lietuviškos muzikos globėjui maestro Robertui Šervenikui, nuoširdžiai mišias paruošusio ir puikiai išskleidusio girdinčiai publikai Kaune ir Šiluvoje viešo atlikimo galėjau drąsiau darbuotis namų tyloje. Tad tikiu – sėkmė mus Tauragėje turėtų neaplenkti. Mišias diriguos maestro Robertas Šervenikas, instrumentinio ansamblio solistai – Kauno miesto simfoninio orkestro muzikantai.
Koncerto metu papasakosiu apie kūrybinio darbo nuotykius, jei bus galimybė – saikingai pafortepijonuosiu, o  renginio priekyje pamatysime nediduką režisieriaus Roberto Verbos filmą „Maestro jaunesnysis“ iš 1973 metų. Kino fondo anotacijoje apie filmą rašoma: „Kompozitoriaus Giedriaus Kuprevičiaus portretas sukurtas, stebint jį grojantį, bendraujantį su jauna publika ir su tėvu, žinomu kompozitoriumi Viktoru Kuprevičiumi. Kaip pastebėjo kino kritikas Saulius Macaitis, tai buvo rizikingas sumanymas – kurti filmą, susidedantį beveik vien iš portretų. Tačiau, kai filmavimo aikštelėje susiduria toks atidus kino portretistas kaip Robertas Verba ir tokia visapusiškai įdomi asmenybė kaip Giedrius Kuprevičius, “stebėti žmogų, viso filmo metu beveik neišeinantį iš kadro, labai įdomu. Jis prikausto žiūrovų dėmesį, jo nuotaikų amplitudė sukelia žiūrovams gausybę emocijų” (S.Macaitis, “Sovetskaja Litva”, 1974. 06.21)“.