PAMOKA // La Leçon

Žanras/genre: antiopera 2 acts arba/or: komiška absurdo opera be arijų / a Comic Opera of the Absurd without Arias

Instr.: sop-ten-ch-pf.

libr. Giedrius Kuprevičius pagal/by Eugene Ionesco „Pamoka”. Directed by Valentinas Masalskis, Klaipėdos Jaunimo teatras, 2014

„…Vartydamas 1976 metais parašytos antioperos „Pamoka” (pagal Eugen Ionesco „La leçon”, 1950) gelstančius partitūros lapus regiu, kad tiek tekstas, tiek ir mano sprendimas labiau panašu į konstrukcijų kombinacijas, kuriose gimsta ne pjesės herojų, o autoriaus filosofinis nusiteikimas per absurdą parodyti tikrovę, kurią galima suprasti tik pamačius ją kitu kampu. Eugen Ionesco yra sakęs, kad žodis absurdas tėra žodis, kuris greitai išeis iš mados. Taip ir įvyko. Pripratę prie dabarties absurdiškumo nesuvokiame situacijos grėsmės. Kai lauke išsirikiuoja 40 karstų su pjesės herojaus Mokytojo nužudytomis mokinėmis, jis sunerimęs klausia: – O jei paklaus, kas viduje? – Niekas nieko neklausinės. – atsako Tarnaitė. – Žmonės pripratę. Ir dėl ramybės užriša jam ant rankovės raištį su svastika. Satyra? Labiau diagnozė. Absurde nėra nieko kito, tik tikrovė, kuri absurdo kalba visuomet siunčia naujo pavojaus signalus. O jei absurdo nepastebi, esi pripratęs? Kas tuomet? Tuomet įvyksta tai, kas ir įvyksta. Pavyzdžių daugiau nei įmanoma įsiminti…“ / Iš autoriaus dienoraščio /
Antiopera sėkmingai pastatyta Valentino Masalskio vadovaujamame Klaipėdos jaunimo teatre 2014 metais, įtaigiai pabrėžiant bendravimo neįgalumą, sveiko proto stygiaus bėdas ir beprasmybės tapsmą niekam nereikalinga prasme.

„…In 1976 thumbling through the score  pages of anti-opera “Lesson” (by Eugen Ionesco, “La leçon”, 1950) I realize that the text and my solutions resemble more the combinations of constructions which show the author‘s philosophical attitude to show reality through the absurd which is possible to understand only analysing it from a different angle. Eugen Ionesco once said that the word „absurd“ is only a word which is going to be out of fashion very soon. So it did happen. Used to the absurdity of present we do not perceive the danger of the situation. The hero of the play Teacher looking at 40 coffins with the bodies of pupils killed by him in the school yard is worried about a possible question- what if anybody asks what is inside the coffin: – Nobody will ask anything, – answers the  Servant. – People are used to that. And to be on the safe side the Servant ties a band with a swastika. What is it? Satire? It is more a diagnosis. There is nothing else but reality in absurd which sends us some signals of new danger. What is fone does not see the absurd because one is used to it? Then it happens what is supposed to happen. There are a lot of examples, more than one can remember…“ (from the author‘s diary). Anti-opera was successfully staged by Valentinas Masalskis in Klaipėda Youth Theatre in 2014. The main idea stressed is the inability to communicate, lack of common sense and the absurdity of senselessness becoming the essence of life not needed by anybody.